Pasaulio įvaizdžio sąvoka palyginti neseniai pateko į mokslą. Šiuo atveju pats egzistavimo fenomenas ir atspindys piktybinėse formose atsirado tuo metu, kai žmonės pradėjo pajausti save ir aplinką.
Sąvokos formavimas įvyko sąlygomisgamtos mokslai, kurie prisidėjo prie objektyvių gamtos įstatymų supratimo ir įprastų objektų ryšių. Terminas "pasaulio paveikslas" buvo pateiktas fizikų 19 ir 20 a. Sienos ribose. Vėliau apibrėžimą paskolino ir išplėtojo humanitariniai mokslai. Pavyzdžiui, pasirodė "pasaulio kalbos žemėlapio" sąvoka.
Reiškinys yra ištirtas iš įvairiųpozicijas. Pavyzdžiui, pasaulio vaizdą galima žiūrėti iš kuriamos temos pusės (individas, nacionalinė bendruomenė, mokslininkas, menininkas ir tt). Jūs galite ištirti objektą iš paties objekto pozicijos ar jo fragmento, apie tai pateikimo formą (apie objektą). Apsvarstykite, ar reiškinys gali būti laiko plokštumoje, atsižvelgiant į kultūrines ir istorines ypatybes.
Prieš šiuolaikines linguoantropologijos išlaidasaktualus ir labai prieštaringas klausimas apie vietą, kuria pasaulio hierarchija užima lingvistinė pasaulio įvaizdis. Visos minėtos pozicijos, atsižvelgiant į mokslinės ir filosofinės literatūros pozicijas, yra konceptualios. Pasaulio kalbos vaizdas (JCM) neturi šio statuso.
Pati sąvoka lemia B koncepciją. von Humboldt. Pasak Vokietijos filosofo, kalba nėra savarankiškos minties paskyrimas. Humboldtas manė, kad tai būtent "organas, kuris sukuria mintis". Šios idėjos apie pasaulio kalbos gebėjimus, taip pat jos reikšmę kalbant apie žmones pasaulėžiūroje, vėliau buvo išlaikytos ir išvystytos. Taigi, Potebnya (rusų kalbininkas), pavyzdžiui, pritarė Humboldto nuomonei. Tuo pačiu metu buvęs teigė, kad ši kalba nėra esamos pasaulinės perspektyvos atspindys, bet ir jos formuojama veikla.
Humboldto pasekėjai siekė pabrėžtitautinė tapatybė, būdinga pasaulio kūrimo gebėjimui. Taigi Weisgerberas teigė, kad tam tikros visuomenės kalba turi dvasinį turinį. Šis žinių turtas, jo nuomone, yra pasaulio vaizdas tam tikrai kalba.
Idėja, kad egzistuoja YAKM, buvo suformuluotaetnolingvistika pagal Whorfą ir Sepirą. Jie tikėjo, kad kalbos ir psichinės ribos nėra sutampa taškuose. Jų nuomone, pažintinis turinys nėra paprastas dalykas visiems žmonėms. Tuo pačiu metu tam tikra kalba prisideda prie žmonių, kurie kalba apie ją, ir apie pasaulio pažinimo būdą.
Sepier ir Whorf atsiėmė savo pareiškimą. Jų nuomone, žmonės mato pasaulį savo gimtosios kalbos prizmę, o kiekviena tam tikra kalba yra tikrovės atspindys. Šiuo tikslu naudojamas tik vienas būdas. Šią hipotezę papildė ir toliau tobulino tokie mokslininkai kaip Olfordas, Himesas, Carolisas ir kiti.
Neabejodamas, kad kalbinė pasaulio įvaizdiskai kurie mokslininkai kritikavo Sapir-Whorf koncepciją. Išreiškė nesutikimą su tokiais skaičiais kaip Kolshansky, Serebrennikov, Dodd ir kt. Hipoteze. Pavyzdžiui, Serebrennikovas savo raštuose pabrėžia, kad kalba yra aplinkinio pasaulio apmąstymų rezultatas, bet ne savarankiška jėga, kuri sukuria pasaulį.
Taigi, visiškas JACM yra žmonių reprezentacijų ir žinių apie aplinką rinkinys.
Pasaulio kalbos vaizdas yra glaudžiai susijęs su konceptualiu paveikslu. Tuo pačiu metu bendravimas yra tarpusavyje susijęs, o ne tarpinis.
Daugelis autorių nekeičia pasaulio kalbos vaizdų, lyginant su specialiaisiais, sakydamas, kad JCM yra prieš visas kitas ir tam tikra forma jas formuoja.
